Žibintų šventė
Valdorfo darželiuose lapkričio 11-ą, Šv. Martyno dieną, švenčiama Žibintų šventė. Vėlų rudenį, kai dienos darosi vis trumpesnės ir tamsesnės, šventės metu vaikai tarsi pasidovanoja sau dalelę paskutinės saulės šviesos, kurią nešasi uždegtą žibinte.
Šviesa dabar rūpestingai apgaubta žibinte – tarsi norėjimas ją išsaugoti, išlaikyti. Dar neatėjo tas laikas uždegti pirmą atvirą šviesą namuose, kuria prasideda Adventas ir kurios prisipildo Kalėdos. Iki Advento šviesa yra žibinte.
Lapkričio 12-13 dienomis ir mūsų darželyje vyko Žibintų šventė. Šventė vyko vakare, kai už lango nusileido tamsa. Vaikai kartu su tėveliais darželio salėje stebėjo pirštininių lėlių spektaklį „Mergaitė ir žibintas“.
Pasibaigus spektakliui ugdytiniai su savo pagamintais žibintais rinkosi darželio kieme ir su dainomis keliavo pro tėvelių rankų tunelį link degančio laužo. Sustoję ratu aplink laužą linksmai dainavo, žaidė žaidimus, kai netikėtai pas vaikus atkeliavo svečias – Žibintininkas, kuris mielai bendravo su vaikais ir pasakojo savo istoriją, kiek daug gatvės žibintų jam reikia uždegti, kai nusileidžia saulė ir žemę apgaubia tamsa. Žibintininkas visus, ir mažus, ir didelius pavaišino šeimininkės keptais stebuklingais sausainiais iš žvaigždžių miltų. Pasibuvęs, pabendravęs, pasiklausęs dainų atsisveikino ir iškeliavo. O vaikučiai pasišviesdami žibintais savo lauko aikštelėse ieškojo nykštukų dovanėlių. Suradę džiaugėsi ir su gera nuotaika keliavo į namučius.
Šventės esmė - mokymasis ne tik gauti, bet ir duoti, dalintis, suteikti džiaugsmą šalia esančiam. Labai svarbus pasiruošimas šventei. Lapkričiui priklauso nykštukų žaidimai, tai laikas, kai ruošiamasi Adventui. Nykštukai yra labai stropūs, darbštūs. Mes turime imti pavyzdį iš jų. Vaikai iš akmenų, lapelių, pagaliukų stato nykštukams namelius kieme. Žibintų šventės dieną nykštukų nameliuose „netikėtai“ sužiba žibintėliai, kad nykštukams būtų šviesiau, o vaikai sulaukia nykštukų padėkos – randa paliktas mažas dovanėles.
Grupėje, namuose kartu su vaikais gaminami žibintai. Šventėje ypatingai svarbus netikėtumo, paslapties momentas, kuris palieka neišdildomą įspūdį.
Šventės prasmė
Iki šių dienų tebėra gyvas pasakojimas apie Romos karį Martyną:
Šv. Martynas gimė 316 metais dabartinėje Vengrijoje. Tėvo noru, dar būdamas visiškai jaunas, Martynas tapo senovės Romos kariu. Vieną 334 metų vakarą keliaudamas Vengrijoje pro Amienso miesto vartus pamatė prie akmenų besiglaudžiantį elgetą. Pavargėlis buvo beveik nuogas ir drebėjo iš šalčio. Jaunasis karys nusisiautė apsiaustą nuo savo pečių, perplėšė pusiau ir uždengė neturtėlį, kad šis sušiltų, žinodamas, kad dėl šio savo poelgio turės daug sunkumų. Kitą naktį Martynas susapnavo sapną, kuriame regėjo Kristų, apsigaubusį jo apsiaustu. Šis atsitikimas pakeitė Martyno gyvenimą. Jis tapo giliai religingu krikščionimi, paaukojusiu savo gyvenimą labiausiai nuskriaustiems žmonėms. Atsižvelgę į Martyno geranoriškumą žmonės panoro būtent jį išrinkti Tours miesto vyskupu. Martynas visiškai to nenorėdamas pasislėpė viename žąsų tvarte. Tačiau miestelėnai nepasidavė, ieškojo jo su fakelais ir žibintais, kol galų gale viena žąsis Martyną išdavė. Martynas tapo vyskupu, bei sulaukė daugiau nei 80 metų. Šv. Martynas laikomas visų atstumtųjų šventuoju globėju. Pagal seną paprotį šiuo metų laiku, kai dienos vis trumpėdavo, saulė anksti leisdavosi, o žvaigždės anksti suspindėdavo danguje, suaugę ir vaikai mėgo vaikščioti miesto gatvelėmis kelią sau pasišviesdami žibintais.
Šv. Martyno diena laikoma paskutine rudens švente. Jeigu pavasarį per Jurgines galvijai išvedami iš tvarto į laukus, tai per Martyną jie sugenami iš ganyklų į tvartus. Šeimininkai turėdavo pasirūpinti, kad iki Martyno būtų baigti visi žemės darbai, nes po Martyno judinti žemės nevalia.
Parengė mokytoja: Ilona Babachinienė